Skip to content
*total_results*:
*view_all_results*
Lt En
Vilniaus miesto apylinkės teismas
lt
En

Naujienos

Mediacija – kokybiškas, bet ne visada tinkamas ginčų sprendimas: nuo ko tai priklauso?

Mediacija – kokybiškas, bet ne visada tinkamas ginčų sprendimas: nuo ko tai priklauso?
2021-09-02

Mediacija yra taikus, kompromisu ir susitarimu grįstas ginčų sprendimo būdas, kuris praktikoje įgyja vis daugiau pranašumų, lyginant su ginčais teismuose. Mediacijos būdu ne vienus metus sprendžiami įvairaus pobūdžio ginčai, o nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mediacijos įstatymo pakeitimai, kuriais šio ginčų sprendimo būdo inicijavimas tapo būtinu ir šeimos bylose. Vos po metų priimtas ir dar vienas Mediacijos įstatymo pakeitimas – įstatymų leidėjas vis dėlto nusprendė atsisakyti įpareigojimo inicijuoti mediaciją net ir tais atvejais, kai viena iš ginčo šalių patyrė smurtą artimoje aplinkoje.

Apie šiuos Mediacijos įstatymo pakeitimus, taip pat ir apie pačios mediacijos šeimos bylose tendencijas, kalbėjomės su teisininkais – Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotoju, teisėju, nagrinėjančiu šeimos bylas, Janu Maciejevskiu, advokate, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesore dr. Inga Kudinavičiūte-Michailoviene, advokatu, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docentu dr. Rimantu Simaičiu.

Jau daugiau nei metus ir šeimos bylose privalu inicijuoti mediaciją. Kaip vertinate šias Mediacijos įstatymo nuostatas? Ar jos veikia ir pasiekia tikslą?

J. Maciejevskis. Nors ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka – privalomoji mediacija šeimos bylose faktiškai taikoma jau pusantrų metų, vis dėlto šiuo metu vertinti realų šio proceso poveikį, mažinant ginčų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, skaičių, gali būti gana sudėtinga. Pirmiausia tam daug įtakos turėjo epidemiologinė situacija dėl COVID-19 viruso plitimo Lietuvoje, nes buvo sudėtinga praktikoje taikyti šį ginčo sprendimo būdą. Be abejo, antrojo karantino metu dauguma mediatorių ir ginčų dalyvių prisitaikė prie naujos tikrovės ir išmoko plačiau naudotis informacinėmis technologijomis, bendrauti per nuotolį. Negalima nepaminėti to fakto, kad vienas svarbiausių privalomosios mediacijos taikymo šeimos bylose tikslų buvo siekis skatinti ginčo šalis, kurias sieja šeimos, emociniai ir panašaus pobūdžio socialiniai santykiai, prieš kreipiantis į teismą padedant tarpininkui susėsti ir pasikalbėti apie ateities planus, galimybę išsaugoti šeimą ir ginčą išspręsti taikiai, kartu išsaugoti saugų ir atsakingą socialinį ryšį, o ypač tais atvejais, kai ginčas kyla dėl vaiko. Todėl vertinant pagal šį tikslą manytina, kad kiekviena realiai įvykstanti privalomoji mediacija, tegul šalys ir nepasiekia taikaus susitarimo, daugeliu atvejų turės teigiamą poveikį šalių bendradarbiavimui teismo procese. Taip pat privalomosios mediacijos teigiamas poveikis dar ir tas, kad mažėja teismuose nagrinėjamų ginčų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, skaičius ir kartu daugėja atvejų, kai šalys į teismą kreipiasi su bendru prašymu patvirtinti tarp jų sudarytą taikos sutartį.

Taigi, nors privalomoji mediacija ir ne visada pasiekia jai iškeltus tikslus, galima teigti, kad šis mediacijos institutas iš esmės veikia ir turi teigiamą poveikį, nes po truputį mūsų šalyje kinta šeimos ginčų sprendimo kultūra.

I. Kudinavičiūtė-Michailovienė. Vertinimas nėra vienareikšmis ir kategoriško atsakymo nepateiksiu. Viena vertus, siekis išspręsti ginčą taikiai, kaip įmanoma mažesnėmis laiko, emocijų bei materialinėmis sąnaudomis, o svarbiausia – išlaikant elementarų padorumą vienas kito atžvilgiu, yra pozityvus aspektas. Kita vertus, yra tokių atvejų, kai mediacija pasitelkiama kaip priemonė piktnaudžiauti savo teisėmis, manipuliuoti kito pastangomis siekiant susitarimo.

Viešojoje erdvėje teigiama, kad pirmųjų metų rezultatai parodė, jog daugiau nei trečdalis ginčų, kuriuose buvo paskirti mediatoriai, baigti taikos sutartimis. Atsižvelgiant į tokius duomenis manytina, kad privalomoji mediacija nėra savitikslė.

Kita vertus, nėra duomenų, kiek taikių sprendimų yra pasiekta, pvz., advokatų derybose, kai šalys dar nėra pradėjusios teisminio proceso, o tik keičiasi tarpusavio pasiūlymais, pasitelkdamos atstovus.

Visgi visapusiškam tikslui pasiekti būtina tinkamai sureguliuota paslaugos teikimo sistema, t. y. optimalus mediatoriaus paskyrimo būdas, paties mediatoriaus kompetencija, mediacijos valdymo institucijų tarpusavio bendradarbiavimas, informacijos apie mediacijos procesą sklaida ir pan.

Tokie aspektai taip pat turi įtakos ir gali būti vienas iš mediacijos proceso sėkmės garantų.

R. Simaitis. Manau, privalomoji mediacija šeimos bylose turėjo labai teigiamą poveikį. Mediacijos sistema Lietuvoje sparčiai subrendo. Atsirado gerokai daugiau mediatorių, pagerėjo paslaugų kokybė. Padidėjo mediacijos žinomumas ir realiai vykstančių mediacijų skaičius. Daugelio Europos šalių patirtis, su kuria tenka dažnai susidurti tarptautinio mediacijos eksperto misijose, rodo, kad tokie pokyčiai vyksta dešimtmečiais.

Privalomosios mediacijos taikymas gerokai paspartina mediacijos vystymąsi. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuva išdrįso žengti šį drąsų žingsnį. Vykdant tarptautines mediacijos veiklas ne kartą teko susidurti, kad esame nurodomi kaip sektinas pavyzdys.

Kokie teigiami ir neigiami privalomosios mediacijos inicijavimo aspektai išryškėjo per šį laikotarpį? Kas trukdo ir padeda sėkmingai mediacijai?

J. Maciejevskis. Prie neigiamų privalomosios mediacijos inicijavimo aspektų galima priskirti tą aplinkybę, jog dar gana dažnai tiek privalomosios mediacijos iniciatorius, tiek ir kita šalis ar kitos šalys į privalomąją mediaciją žvelgia labai formaliai ir paviršutiniškai, kaip į procedūrą, kurią būtina atlikti prieš kreipiantis į teismą. Tokiais atvejais egzistuoja labai nedidelė tikimybė, kad privalomoji mediacija pasiseks, o dažniausiai, kai kita pusė neatsiliepia į siūlymą taikyti privalomąją mediaciją, realus šalių susitikimas gyvai ar nuotoliniu būdu taip ir neįvyksta. Vis dėlto ir tokiais atvejais teismai visada stengiasi paskatinti šalis teismo procese pasinaudoti teisminės mediacijos taikymo galimybe. Visais atvejais privalomosios mediacijos sėkmė pirmiausia priklauso nuo pačių ginčo šalių požiūrio į ginčą, į vienas kitą ir galimybes ginčą išspręsti taikiu būdu, tačiau tam gana didelę įtaką turi ir paties mediatoriaus asmenybė, jo patirtis ir kompetencijos.

I. Kudinavičiūtė-Michailovienė. Šeimos bylos labai specifiškos, t. y. valstybės intervencija į šiuos privataus pobūdžio santykius yra gana minimali. Kitaip tariant, nesiekiama sureguliuoti ir kontroliuoti visų santykių, kurie yra tarp atskirų šeimos narių, todėl daugelis gyvenimiškų aplinkybių, elgesio, komunikavimo formų yra pačių asmenų individualus požiūris ir tik jų tarpusavio santykio interpretacija. Be to, susiklostę asmenų santykiai dažnai vienaip ar kitaip tęsiasi (ar bent jau turėtų tam tikrą tęstinumą) net ir pradėjus gyventi skyrium, nes išlieka pareiga rūpintis vaikais. Todėl kokybiškas ginčo išsprendimas ir jo pasekmių suvokimas ateityje yra vienas pagrindinių vertybinių elementų, turinčių nekvestionuojamą įtaką šalių vaikų vystymuisi ir jų interesų užtikrinimui.

Taigi mediacijos inicijavimas šalims sudaro prielaidas kitaip pažvelgti tiek į patį ginčą, tiek ir į savo elgesį.

Kadangi šeimos bylose dažnai dominuoja emocijos, daugeliu atvejų žmonės nėra linkę į kompromisus, nes jaučiasi įskaudinti, pažeminti, norintys atkeršyti / pamokyti, įrodyti savo pranašumą arba tiesiog greičiau viską užbaigti net ir visiškai nepalankiu pasekmių išsprendimo būdu. Taigi lankstumo stoka ieškant abipusiškai priimtino sprendimo, kuris sudarytų sąlygas realiam jo vykdymui, yra gana populiarus atvejis.

Atsižvelgiant į tai, mediacijos inicijavimas neretai būna tik formalus dalykas, t. y. net nededant pastangų rezultatui pasiekti. Todėl tokiu atveju labai svarbus ne tik mediatoriaus vaidmuo, bet ir šalių atstovų (advokatų, advokatų padėjėjų) tarpusavio bendradarbiavimas.

Ne kartą pasitaikė, kai asmuo tiesiog atsisako mediacijos, nes, pasak jo advokato, tai tik laiko gaišatis. Arba, priešingai, sutinka medijuoti vien tam, kad vilkintų procesą. Yra atvejų, kai mediacija tampa vos ne teisminiu procesu, savo intelektą bei kompetenciją rodo šalių atstovai, o mediatorius pasyviai stebi, šalys apskritai tarsi eliminuojamos nuo žodžio teisės. Taip neturėtų būti, nes mediacija, visų pirma, skirta šalims, ir mediatorius turėtų valdyti procesą, parinkdamas tinkamus medijavimo įrankius, o atstovai – pagalbininkai, tarpininkai, kurių tikslas – kliento valios, interesų atstovavimas.

Kita vertus, yra atvejų, kai dėl mediatoriaus (dažniausiai privataus) ir šalių advokatų tinkamo bendradarbiavimo buvo pasiektas susitarimas, o šalių santykiai išliko nesutrypti, t. y. toleruotini vienas kito atžvilgiu neperžengiant elementaraus padorumo ribos.

Drįsčiau teigti, kad mediacijos inicijavimui svarbūs ir techninio pobūdžio aspektai, pvz., visiškai netoleruotina, kai mediatoriaus paskyrimo tenka laukti 1,5 mėn., paskui dar keletą savaičių derinamas sesijos laikas. Laiko faktorius būna labai svarbus: vienu atveju šalių emocijos aprimsta, o kitu – tik dar labiau suintensyvėja, ir šalis tiesiog pasitraukia iš mediacijos net jai neprasidėjus (neįvykus nė vienai sesijai). Neretai viena iš šalių atlieka paruošiamuosius darbus planuojamam bylinėjimuisi, pvz., specialiai blogina turtinę padėtį, slepia bendrą turtą, daro poveikį vaikams ir pan. Gavus tokią informaciją, belieka kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių tik inicijavus mediaciją, o tai jau savaime reiškia pradėtą teisminį procesą.

Neretas atvejis, kai šalis, gavusi pranešimą dėl ginčo medijavimo, kreipiasi dėl neva įvykusio smurto artimoje aplinkoje, tokiu būdu net savotiškai eliminuodama šalį nuo pat proceso pradžios, sukurdama gynybinę poziciją ir atribodama kitą ir nuo vaikų.

Dar sudėtingesnis atvejis, kai pora yra tarptautinė, t. y. skirtingų valstybių piliečiai. Šiuo atveju Mediacijos įstatymo nuostatos visgi ne itin koreliuoja su Briuselis IIbis įtvirtintu tarptautinės jurisdikcijos principu, t. y., pavyzdžiui, santuokos nutraukimo byla yra nagrinėjama tos valstybės teisme, kurioje ji iškelta pirmiausia. Todėl kol Lietuvos pilietis kreipiasi dėl privalomosios mediacijos proceso, kita pusė inicijuoja ištuoką savo valstybėje. Tai suponuoja prielaidas ginčą nagrinėti kitoje valstybėje, ir savaime nėra paranku mūsų piliečiui.

R. Simaitis. Bendrąja prasme labai teigiama tai, kad atsirado institucionalizuota sistema ir tobulinama metodika nukreipti į šeimos ginčų situacijas patekusius asmenis pas mediatorius, vykdyti stebėseną, centralizuotai administruoti šiuos procesus ir užtikrinti mediatorių paslaugų kokybę. Atsiranda ir didesnis susidomėjimas mediacijos paslaugų teikimu. Mediatoriai gauna daugiau praktinio darbo, šitaip įgyja daugiau patirties, geba veiksmingiau sutaikyti šalis. Statistiniai rodikliai rodo, kad privalomosios mediacijos būdu susitarti pavyksta apie 50 proc. atvejų. Lyginamuoju požiūriu tai geras rezultatas. Netikėtai paaiškėjo, kad net apie 10 proc. atvejų pavyksta susitarti taikiai iki apsilankymo pas mediatorių.

Vis dėlto išryškėjo ir neigiamų aspektų.

Esamas įstatyminis reguliavimas galėtų būti tobulinamas, numatant veiksmingesnes priemones, kaip paskatinti šalis bent pirmajam susitikimui su mediatoriais. Šiuo metu daugelyje šeimos ginčų apsiribojama tuo, kad kitai ginčo šaliai išsiųsti kvietimai į privalomąją mediaciją paprasčiausiai ignoruojami.

Be to, manyčiau, turėtų būti peržiūrimi ir keliami apmokėjimo mediatoriams už privalomosios mediacijos paslaugas įkainiai. Šiuo metu jie yra itin maži, turint omeny tokią sudėtingą profesinę veiklą. Tai galėtų būti daroma numatant ir pačių šalių prisidėjimą prie mediacijos paslaugų apmokėjimo, kaip buvo planuojama 2015 m. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcijoje. Visiškai nemokamas šalims mediacijos paslaugų teikimas iškreipia rinką ir devalvuoja šių paslaugų vertę šalių akyse.  

Gerosios tarptautinės praktikos šalyse, kurios turi daugiau privalomosios mediacijos taikymo patirties (Italija, Turkija ir kt.), rodo, kad optimalesnis ir palankesnis darniam mediacijos sistemos vystymuisi yra bendras privalomosios mediacijos finansavimo modelis, kai už privalomosios mediacijos paslaugas moka ne tik valstybė, bet ir pačios šalys. Tai kartu skatina šalis rimčiau žvelgti į mediaciją, labiau jas motyvuoja siekti rezultatyvių mediacijų – taikiai sureguliuoti ginčus.

Visą straipsnį kviečiame skaityti TEISMAI.LT numeryje, 16-19 psl.

Straipsnį taip pat galite skaityti portale Delfi.lt

Nacionalinės teismų administracijos informacija