Naujienos

Visą pasaulį užklupusi pandemija ypač stipriai paveikė sveikatos sektorių, kartu paskatino atsigręžti ir pažvelgti giliau, kokią sveikatos sistemą turime. Apie medikų atsakomybę, naujai įsigaliojusį žalos be kaltės modelį, pacientų teises bei korupciją sveikatos sektoriuje kalbamės su teisininku, visuomenininku, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) prezidentu Šarūnu Narbutu, kuris ne tik atstovauja pacientų interesams valdžios institucijose, bet ir aktyviai dalyvauja įstatymų ir kitų teisės aktų leidybos procese.

Kokią sveikatos sistemą mums pavyko sukurti Lietuvoje per 30 nepriklausomybės metų?

Lietuvos sveikatos sistema paskutinius 20 metų tiesiog stagnuoja. Atkūrus nepriklausomybę per pirmuosius dešimt metų šioje srityje įvyko daugiausia pokyčių ne tik dėl to, kad iš socialistinio planavimo sistemos perėjome prie rinkos ekonomikos, bet ir todėl, kad atsirado draudiminė medicina, kai sveikatos paslaugas teikti ir už jas apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto (PSDF) galėjo gauti tiek viešos, tiek ir privačios gydymo įstaigos. Bent teisiniu požiūriu tuo laikotarpiu jos buvo lygiavertės. Įstaigos laipsniškai suskirstytos į pirminį, antrinį ir tretinį lygmenis, o teisinis reguliavimas lėmė privataus sektoriaus įsigalėjimą pirminiame lygmenyje (tik 10 proc. pirminio lygmens gydymo įstaigų priklauso savivaldybėms). Viešojo sektoriaus gydymo įstaigos dominuoja antriniame ir tretiniame lygmenyse, joms tenka 92 proc. pajamų nuo visų suteikiamų sveikatos priežiūros paslaugų.

Pagal daugelį sveikatos sistemos rodiklių vis dar esame tarp prasčiausių Europos Sąjungos (ES) valstybių narių kartu su Rumunija, Bulgarija, pagal kai kuriuos rodiklius dugne kartu su Latvija. Lietuvoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra 76 m., trumpiausia ES ir 6 metais trumpesnė nei statistinio europiečio. Vyrai Lietuvoje gyvena vidutiniškai 10 metų trumpiau nei moterys ir tai yra didžiausias skirtumas tarp ES šalių. Estijos rodikliai aukštesni nei ES vidurkis.

Manau, taip atsitiko todėl, kad nepopuliarias reformas, tokias kaip gydymo įstaigų tinklo pertvarka ar apmokėjimo už paslaugas sistemos kūrimas, ši šalis baigė įgyvendinti dar prieš 15 metų. Palyginkime – Lietuvoje 2018 m. turėjome penktą reformų bangą, kuri iki šiol nepradėta įgyvendinti. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ir Europos Komisija (EK) Lietuvos sveikatos sistemą kritikuoja dėl per didelio stacionarių gydymo lovų skaičiaus, nors galbūt dėl to COVID-19 pandemijos metu pacientų netenka gydyti mokyklų ar arenų patalpose, per mažo slaugytojų kiekio, nors pagal gydytojų skaičių esame tarp geriausių ES šalių, per didelių priemokų už vaistinius preparatus ir per lėtai diegiamų inovacijų.

Kas lemia, kad esame vis dar tarp prasčiausių, ir kaip atpažinti šias, rodos, jau įsisenėjusias problemas?

Išskirčiau dvi pagrindines problemas: prastas finansavimas ir itin inertiška sistema. Sveikatos sektorius dėl savo dydžio ir kompleksiškumo yra itin inertiškas pokyčiams – kasmet Lietuvoje suteikiama beveik 70 mln. įvairių sveikatos priežiūros paslaugų įvairaus lygmens ir pavaldumo gydymo įstaigose. Lietuvoje sveikatos sektoriaus išlaidos sudaro 6,5 proc. BVP iš kurių PSDF dalis sudaro 2/3, o likusios 1/3 išlaidų – gyventojų priemokos, kai ES vidurkis siekia beveik 10 proc. BVP. Tai paaiškina, kodėl viešojo sektoriaus gydytojų atlyginimai vis labiau atsilieka nuo kitų ES šalių, kodėl negebame finansuoti naujovių. Taip pat svarbu paminėti tai, kad valstybė už 1,5 mln. asmenų, kuriuos draudžia valstybės biudžeto lėšomis (pvz., vaikus, studentus, bedarbius, pensininkus), sumoka 2,4 karto mažiau nei vidutiniškai vienas dirbantis asmuo. O būtent šių, valstybės lėšomis draudžiamų asmenų, gydymui sunaudojama 80 proc. PSDF lėšų. Tam, kad valstybė solidariai vykdytų savo įsipareigojimus draudžiamiems asmenims, kasmet į PSDF vietoj 650 mln. turėtų būti skiriama 1,5 mlrd. EUR. Deja, tai vargu ar įmanoma.

Kol mes sunkiai sprendžiame praeities problemas, Vakarų Europos šalyse planuojama pereiti prie personalizuotos sveikatos priežiūros. Numatoma iš esmės kitaip organizuoti ir finansuoti sveikatos sistemos veiklą, nes ligšioliniai pasaulyje taikomi sveikatos sektoriaus organizavimo ir draudiminiai modeliai nėra tvarūs, t. y. negali finansuoti senstančios visuomenės poreikių ir naujai atsirandančių inovatyvių sprendimų. Personalizuotos sveikatos priežiūros esmė – kiekvienam pacientui suteikti tinkamiausią gydymą jam tinkamu laiku ir būdu. Paradoksalu, bet būtent šią paradigmą atitinkančią nuostatą Lietuvoje turime jau 10 metų, nors sveikatos sistemos finansavimą ir organizavimą reglamentuojantys įstatymai vis dar orientuoti į populiaciją, o ne į konkretų asmenį.

Sveikatos priežiūros paslaugas pigiau, greičiau ir efektyviau įgalina teikti vis mažėjantys pacientų gydymo ir stebėjimo nuotoliniu būdu kaštai (telekonsultacijos, e. receptai, išmanūs prietaisai, fiksuojantys pacientų judėjimą, mitybos pokyčius ir pan.), tačiau tam būtinas aktyvus paties paciento įsitraukimas į gydymo procesą, o Lietuvoje vis dar gajus paternalistinis požiūris, kai visus sprendimus faktiškai priima sveikatos priežiūros specialistai.

Visą straipsnį kviečiame skaityti TEISMAI.LT numeryje, 3–5 psl.

Straipsnį taip pat galite perskaityti portale Delfi.lt.

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį.

Kontaktai žiniasklaidai:

Rimantė Kraulišė

Vilniaus miesto apylinkės teismo

atstovė ryšiams su žiniasklaida ir visuomene

Tel. (8 5) 274 0379, +370 646 12 149

El. p. rimante.kraulise@teismas.lt

https://vilniausmiesto.teismas.lt/